KONFERENCIJA „GIMTOJI KALBA MOKYKLOJE“

Nepabūgę kovo 13-osios penktadienio, mokslininkai, dėstytojai, mokytojai rinkosi į ketvirtąją respublikinę mokslinę-praktinę konferenciją, vykusią Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete. Organizatoriai siekė, kad konferencijos metu skaityti pranešimai ir praktiniai pristatymai paskatintų domėjimąsi gimtąja kalba ir tarme, lietuvių kalbos ugdymu ir puoselėjimu formaliajame ir neformaliajame ugdyme. Renginio dalyviai galėjo pabendrauti su lietuvių kalbos ir literatūros, kitų dalykų mokytojais bei kitose institucijose dirbančiais lituanistais. Mums, mokytojams buvo sudarytos sąlygos tobulėti, kelti savo kvalifikaciją, dalytis praktiniais pavyzdžiais, skaityti pranešimus, pasisemti aukštųjų mokyklų dėstytojų patirties.

Konferencija buvo pradėta įdomaus tyrimo rezultatų apie Šiaulių mokyklą 5–6 klasių mokinių rašiniuose pristatymu.

Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto direktoriaus pavaduotoja, dr. Edita Musneckienė, supažindino su mokytojų kvalifikacijos tobulinimo sąlygomis, galimybėmis ir naujovėmis.

Šilutės turizmo ir paslaugų verslo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė pasidalijo savo kurta metodine priemone, skirta silpnesniems mokiniams pasiruošti lietuvių kalbos brandos egzaminui.

Su gera humoro doze apie egzaminus kalbėjo ir žurnalo „Gimtoji kalba“ vyr. redaktorė Rita Urnėžiūtė. Pranešėja pristatė iš įvairių socialinių tinklų surinktus lietuvių kalbėjimo įskaitos darbų pardavėjų skelbimus su… klaidomis. Nuo 2.90 ik 10 eurų už savo paslaugas prašantys pardavėjai painiojasi kultūros epochose, literatūros srovėse, nedraugauja su skyrybos ženklais, daro grubių kalbos kultūros klaidų. Deja, bet vis daugėjantis pardavėjų skaičius leidžia spėti, kad pirkėjų jiems netrūksta.

Mano buvusi retorikos dėstytoja, prof. Giedrė Čepaitienė, pranešimu „Viešasis etiketas“ išsakė susirūpinimą komercinių Lietuvos televizijų daroma neigiama įtaka žiūrovams, kurie, paveikti moderniųjų technologijų, nebekreipia dėmesio į turinį. Tuo ir naudojasi minėtos televizijos, kadangi jos nejaučia poreikio ugdyti žiūrovo, o žiūrovas lengvai perima televizijų peršamą gyvenimo ir bendravimo būdą.

Profesorius Kazimieras Župerka linksmai citavo iš radijo ir televizijos surinktus posakius, kuriuose kalba prasilenkia su logika. Įdomu buvo susipažinti su profesorės Genovaitės Kačiuškienės pateiktais anketinio tyrimo rezultatais apie tai, kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai supranta Šiaurės panevėžiškių tarmės vaizdingąją leksiką.

Po plenarinio posėdžio darbas vyko sekcijose, todėl su dideliu nusivylimu palikau literatus, kadangi mano pranešimas apie dvikalbystės problemas mokant sutrikusios klausos vaikus, savaime aišku, buvo įtrauktas į kalbotyros sekciją. Tačiau tai, ką ten išgirdau, atpirko prarastą galimybę pasimėgauti lietuvių literatūros naujovėmis.

Iš Lietuvių kalbos instituto atvykusi Aurelija Tamulionienė pristatė klausytojams būdingiausias rašybos klaidas mokinių rašiniuose, rašytuose brandos egzaminų metu. Lektorė, aptardama dažnai kurioziškas klaidas, perspėjo, jog tyrėjai nežinojo nei mokinių amžiaus, nei tautybės. Tačiau man klausantis, kiek procentų mokinių „pamiršta“ padėti varnelę ar tašką ant raidės, keli iš jų neskiria balsių nuo dvibalsių ir pan., kilo mintis, kad tarp tirtų darbų turėjo būti ir rašiniai vaikų, turinčių raidos ypatumų. Kaipgi kitaip paaiškinti tokį neraštingumą!

Humanitarinių mokslų daktarė Ona Laima Gudzinevičiūtė dar kartą priminė klausytojams lietuviškųjų kabučių rašymo taisykles, o Šiaurės Lietuvos kolegijos dėstytoja Sigita Damanskienė su graudžia šypsena pristatė studentų siunčiamų elektroninių laiškų klaidas ir kuriozus.

Humanitarinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto dėstytojas Stasys Tumėnas, aptarė veiksmažodžių turėti ir daryti vartojimo problemas. Lengvai pasiduodamas anglų kalbos įtakai, mūsų jaunimas „turi gerą laiką, turėjo puikias rungtynes, turės dvidešimt metų“. Vis giliau skverbiantis anglų kalbai, lietuviai nebemeta kamuolio į krepšį, bet „daro metimą“. Ir knygų jie neberašo, o, deja, „padaro jas per keletą metų“.

Man teko laimė, o gal ir nelaimė, konferenciją užbaigti. Matydama pavargusius klausytojų veidus, bijojau, kad mano pamąstymai apie lietuvių kalbos mokymo sunkumus vaikams, kalbantiems gimtąja lietuvių gestų kalba, bus visiškai neįdomūs. Stengdamasi kuo trumpiau išsakyti savo mintis, trumpindama filmuotus pavyzdžius, buvau sustabdyta ir paprašyta neskubėti, nes tai, ką aš parodžiau, Šiaulių universiteto akademinei bendruomenei pasirodė nematyta, negirdėta ir be galo įdomu.

Dvikalbystės problemos mokant sutrikusios klausos vaikus

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s