Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Metodinės priemonės, Rugsėjo 1-oji

LAIŠKAS MOKINIAMS

Mieli mokiniai, pažiūrėjusi į kalendorių supratau, kad pamiršote mokslo metų pabaigoje duotą pažadą – rašyti man apie vasaros atostogų malonumus, džiaugsmus ir kitus užsiėmimus. Žadėjote papasakoti ir apie skaitomas knygas.

– Ech, kas gi vasarą užsiima tokiais darbais, – sakysite atėję į pirmąsias lietuvių kalbos pamokas.

O gal vis dėlto pabandykime?! Kviečiu jus visus į konkursą. Išspręskite kryžiažodį apie mokykloje skaitytas pasakas. Jei kurio klausimo nežinosite, paieškokite atsakymų knygų lentynose. Pirmieji trys teisingai atlikę užduotį rugsėjo mėnesį bus apdovanoti!

Atsakymus siųskite man facebook asmenine žinute, kad kiti nenusirašinėtų 😉

Gražiausios pasakos  

Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„LIKĘ GYVI“

     Prisipažinsiu, kad antrąją rusų rašytojos Janos Vagner knygą, „VONGO EŽERO“ tęsinį, 20170409_203503ėmiau skaityti su baime, nes jos pavadinimas „Likę gyvi“ sufleravo, jog trimis automobiliais nuo epidemijos pabėgę ir prie Karelijos ežero prisiglaudę vienuolika bėglių nežada įprastos „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ pabaigos.

     Perskaičius pusę knygos, buvo apėmęs nusivylimas, nes viskas labai priminė pirmąją knygą – nuolatinė įtampa tarp moterų, dabartinės Seriožos žmonos Anos nepritapimas prie kitų trijų moterų, atsirandantys nesutarimai tarp vyrų, pastangos ištverti atšiaurią žiemą, nenuslūgstantis epidemijos šleifas ir kt. Šiek tiek intrigos įnešė naujų gyventojų pasirodymas kitame krante, tačiau jų padorumas ir net perdėtas gerumas tą nusivylimą dar padidino. Tačiau antrojoje knygos pusėje įvykiai, ypač išryškinę silpnuosius žmogaus bruožus, ėmė keistis nepaprastu greičiu: vyrus sutaikiusios muštynės, alkoholio terapija, santykių atšalimas neturint galimybės pabūti vieniems, kankinanti įtampa pavydint artimo žmogaus dėmesio, silpnumo akimirką padarytos klaidos ir nuolatinis laukimas, ar pasirodys iš kaimyninio namo kamino dūmai, privertė jaudintis, nerimauti ir patikėti, kad knygos pavadinimas buvo sugalvotas ne šiaip sau…

Paskelbta Biblioteka, Naujienos, Tai įdomu

„TAS NELEMTAS MANO KAKLAS IR KITOS MOTERŲ PROBLEMOS“

     Skaitydama populiarios amerikiečių eseistės Noros Ephron knygą „Tas nelemtas mano 20170217_111119kaklas ir kitos moterų problemos“, jaučiausi lyg vėl skaityčiau Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ ar Rūtos Vanagaitės „Bobų vasarą“. Visas šias knygas vienija humoras, saviironija ir nebijojimas būti netobula senstančia moterimi. Knyga skirta virš keturiasdešimt perkopusioms moterims. Anksčiau skaityti nerekomenduoju, nes daugelis situacijų, kuriose pažinau ir save, jaunesnėms gali pasirodyti visiškai nesąmoningos. Nesąmoningos tol, kol jos nesupras, kad jaunystė prabėgo negrįžtamai. Tiesa, dažnesni vizitai pas grožio specialistus padeda sustabdyti laiką, tačiau kiek tam reikia pastangų ir pinigų! Knygos herojės vonioje pūpso nenaudojamas brangaus jauninančio kremo buteliukas, nes jis yra begėdiškai brangus, kad būtų naudojamas pagal paskirtį. O spintoje nebėra nei vieno drabužio su iškirpte, nes reikia slėpti išdavikiškai amžių atskleidžiantį kaklą…

     Tačiau knygoje ne tik dūsaujama apie prabėgusius metus, joje gausu patarimų, kurie privertė mane juoktis balsu. Ar žinote kaip išsirinkti rankinę, kad ji niekada neišeitų iš mados? Pasirodo, reikia nusipirkti pigų plastikinį ryškių spalvų krepšį, kuris prie nieko niekada nederės, vadinasi, jis tiks visiems metų laikams, visokio amžiaus moteriai ir atsilaikys prieš visus mados pokyčius 😀 Iki keturiasdešimt penkerių dažiusi nagus tik pora kartų per metus, knygos herojė buvo priversta tuo užsiimti kas savaitę, o kiek laiko atima plaukų dažymas, ūselių ir antakių pešiojimas, žino kiekviena vyresnė moteris. Pasirodo, noras čiaudėti tuo metu, kai specialistė pešioja tavo antakius, nėra tik mano niekam tikusi keistenybė. Kutenanti nosis kamuoja ir N. Ephron heroję.

     Net moters panika dėl sparčiai silpstančio regėjimo sukelia juoką. Ir kaip nesukels, jei ji tampa priklausoma nuo akinių, kurie nuolat kažkur dingsta. Net šešeri nauji akiniai, išdėlioti visuose kambariuose matomiausiose vietose, kažkodėl ir vėl dingę…

     Iš pradžių atrodė, kad senti yra ne taip jau ir baisu, tačiau nemažą juoko dozę padovanojusi pirmoji knygos pusė, pabaigoje virto melancholiškais prisiminimais apie vaikystę, jaunystę ir išeinančius draugus. Esė rinkinio „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ autorė vienišos senstančios moters portretą iki pat pabaigos piešia su ironija, humoru ir išmone, lyg norėdama sušvelninti neišvengiamus senatvės sunkumus. „Bobų vasarą“ pradėjau juoko iki ašarų bangomis, įpusėjus knygą atsirado nuobodulys, bet pabaiga vėl papirko humoru ir ironija. Senstančiu kaklu besiskundžianti herojė antroje knygos pusėje vis rimtėjo, grimzdo į melancholinius apmąstymus  ir savo pasakojimą baigė liūdnomis gaidomis apie senatvę bei skaudžius praradimus. Tai šiek tiek nuvylė mane, nes panašumas į G. Radvilavičiūtės ir R. Vanagaitės stilių buvo suteikęs viltį numesti pastaruoju metu vis augantį svorį, nes viename psichologiniame straipsnyje perskaičiau, kad 15 minučių juoko sudegina apie 50 kalorijų. Ech!.. 😀

Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„MEDAUS MĖNUO“

     Iš keturių parsineštų skaityti knygų vakar pasirinkau Lauros Sintijos Černiauskaitės 20170217_111042_004romaną „Medaus mėnuo“, tikėdamasi jaukaus ir tingaus vakaro su lengvu moterišku romanu. Perskaičiusi 41 puslapį norėjau knygą padėti į šalį, tačiau suveikė tėvų įdiegta pamoka pabaigti viską, ką esu pradėjusi. Prisipažinsiu, skaičiau nelengvai, nors ir atsirado nuo minėto puslapio intriguojantis siužetas, ir laukta meilės linija, tačiau sudėtingas pagrindinės herojės Ados klaidžiojimas vaikystės, vienišos dabarties ir kažkur labai toli blykčiojančios ateities labirintais kėlė liūdesį, o kartais net ir nuobodulį.

     Knyga turėtų patikti tiems, kurie vis dar ieško atsakymo į klausimą „Ar egzistuoja Dievas“, taip pat tiems, kurie vis dar neapsisprendė, kuriuo gyvenimo keliu jiems pasukti, ir tiems, kuriems patinka narplioti psichologinius santykius. Mėgstančioms lengvą virpulį sukeliančius meilės romanus patariu neapsigauti, nes medaus kopinėjimas romane laukto saldumo neatneš. Tiesa, užvertusi paskutinį puslapį pasidžiaugiau, kad nepadėjau knygos į šalį…

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

SUSITIKIMAS SU VAIKŲ SKAITYMO EKSPERTU KĘSTUČIU URBA

 

img_94861     Laimingo atsitiktinumo dėka šiandien patekau į Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje vykusį susitikimą-seminarą „Knygos ir paaugliai – pasaulyje ir Lietuvoje“, kurį vedė vaikų skaitymo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba. Ką tik grįžęs iš 35-ojo pasaulinio IBBY kongreso, vykusio Naujojoje Zelandijoje, svečias pasidalijo įspūdžiais ne tik apie šį renginį, bet ir apie pačią šalį, jos gamtą, istorinius paminklus. Pristatė jis ir Naujosios Zelandijos švietimo ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad mokiniai ten nuolat mokosi dešimt savaičių, po kurių dvi savaites ilsisi. Pailsėję vėl dešimčiai savaičių sėda į mokyklinius suolus. Ir taip visus metus. Kartą metuose jie turi mėnesio trukmės vasaros atostogas, kurios būna sausio mėnesį. Man ypač įdomu buvo išgirsti, kad šalyje bendraujama trimis valstybinėmis kalbomis: anglų, maorių ir gestų. Neliko nepaminėti ir garsieji maorių karo šokiai, kuriuos pati net du kartus mačiau Klaipėdos „Švyturio“ arenoje prieš rungtynes su mūsų šalies nacionaline krepšinio rinktine.

Beje, apie IBBY kongresą išgirdau ne pirmą kartą. Apie kas dvejus metus vykstantį vaikų literatūrai skirtą renginį pasakojo Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė. Tą kartą teko laimė pasiklausyti apie 2014 metais Meksikoje vykusį renginį, vaikų literatūros aktualijas, modernias šios šalies bibliotekas ir, žinoma, Meksikos įdomybes.

Šiandieniniame susitikime taip pat buvo pristatytos paauglių literatūros naujovės. Lektorius ypatingai prašė atkreipti vaikų dėmesį į Akvilinos Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“ apie besibaigiantį sovietinį gyvenimą vaiko akimis; berniukams skirtą Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“; Ilonos Ežerinytės apysaką „Sutikti eidą“ apie tarpiniame pasaulyje gyvenančius eidus, kuriuos galima užsisakyti internetu; specialiuosius pedagogus, tėvus, auginančius kitokius, pasak mūsų visuomenės, vaikus, turėtų sujaudinti  Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas aš“; nepadėkite į šalį ir Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ apie emigracijos ir patyčių temas.

Vaikų literatūrologas dar kartą pasidžiaugė Gendručio Morkūno unikaliu palikimu, aptarė Kristinos Gudonytės gebėjimą kurti paaugliams taip mėgstamus sinkretinio žanro siužetus, apžvelgė Gintarės Adomaitytės, Renatos Šerelytės, Kazio Sajos, Vytautės Žilinskaitės, Vytauto Račicko kūrybą.

Neliko nepaminėti ir į naująsias lietuvių literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas įtraukti kūriniai. Nors pagal šias programas dirbu tik pirmą mėnesį, vieno garsiausių vaikų literatūros tyrinėtojų nusivylimas manęs, deja, nenustebino 😦

Paskelbta Biblioteka, Metodinės priemonės, Įvairūs

„PASAULIO LOPŠINĖS“

„Pasaulio lopšinės“ – rusų animacinis projektas. Jo autorė – Rusijos valstybinio kinematografijos instituto absolventė Liza Skvorcova – subūrė komandą, kuri rinko pasaulio lopšines, vertė jas į rusų kalbą, kad galėtų iliustruoti. Daugelio šalių atstovai gali ir nesutikti su tokiomis lopšinių interpretacijomis, nes tai – projekto dalyvių asociacijos, perkeltos į ekraną. Tačiau verta pasižvalgyti po per penkiasdešimt įvairių pasaulio tautų lopšinių rinkinį, atspindintį kiekvienos jų kultūrą ir istoriją.

Rinkinyje rasite lietuvių pelytę, nešančią vaikams miegelį, išgirsite Sibiro tautų tradicinio dambrelio virpančią melodiją, pasijusite lyg indėnų apeigų dalyviai. Kažkodėl suabejojau, ar įmanoma užmigti skambant  nuotaikingiems Kongo lopšinės ritmams 😀 , susižavėjau Argentinos lapėmis, grojančiomis stebuklingomis dūdelėmis, pažiovavau kartu su angliškais lopšinės herojais…

Daugiau apie projektą, apie jo atsiradimą, autorių įspūdžius galima pasiskaityti oficialiame projekto puslapyje.

Paspaudę šią nuorodą, rasite visas lopšines. Linkiu gero klausymosi ir ramaus miego.

Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„DEBESŲ ATLASAS“

   Nors stilistikos dėstytojos rekomenduotą David Mitchel knygą „Debesų atlasas“ planavau Davido Mitchello „Debesų atlasas“perskaityti praėjusią vasarą, tačiau intensyvios dvejų metų lietuvių filologijos studijos skaitymo troškulį sužadino tik dabar. Ryžtą pradėti skaityti beveik 600 puslapių knygą nuslopindavo ir atsiliepimai, kad tai – nelengvai skaitomas kūrinys.

   Vakar užverčiau su pasimėgavimu skaitytą knygą, sukėlusią be galo daug minčių. Užverčiau ir tik tada perskaičiau antroje viršelio pusėje esančią kūrinio anotaciją. Ji sudėliojo visus trūkstamus taškus ant i. Vengiu skaityti anotacijas, kadangi jos ne kartą atskleidė svarbiausius faktus atimdamos intrigos atskleidimo malonumą, tačiau šį kartą pasigailėjau saugojusi save, nes skaitydama du skyrius vis svarsčiau, kokioje vietoje ir kokiu laikmečiu vyksta veiksmas. Anotacija šiuo atveju mano mintis būtų pakreipusi tinkama linkme.

   Bet nuo to knyga nei kiek nesuprastėjo. Atvirkščiai, tas paslaptingumas didino intrigą ir sunkiai priversdavo padėti knygą į šalį.

   „Debesų atlase“ pasakojamos 6 istorijos nuo XIX amžiaus iki laikotarpio po pasaulio pabaigos. Vienas paskui kitą sekantys pasakojimai susipina tarpusavyje. Vienose istorijose veikia tie patys veikėjai, kitose jie būdavo tik paminimi labai trumpuose epizoduose. Juos visus vienijo tarp mentės ir raktikaulio esantis kometos formos apgamas. Grėsmingas dangaus kūnas, pasirodo, kėlė mažesnę grėsmę Žemės civilizacijai nei patys jos gyventojai.

   Pirmosios istorijos herojus, advokatas Adamas Jungas, suvokė, kaip paprasta ištrinti iš pasaulio tautų žemėlapio kilnias vertybes puoselėjančią, tačiau fiziškai silpnesnę tautą. Tam tereikia išvalyti galvas nuo garbinamų stabų, uždraudus giminės pratęsimą išgryninti kraują ir atimti gimtąją kalbą.

   Tarpukaryje gyvenęs jaunas kompozitorius sudomino savo įžūlumu, gebėjimu prisitaikyti net sunkiausiose gyvenimo situacijose. Įrodęs, kad meilė padeda sukurti šedevrą, jaunasis genijus palūžta netekęs jos.

   Trečiosios istorijos herojus – anglų mokslininkas Rufas Siksmitas, iš paskutiniųjų stengęsis sustabdyti nusikalstamą veiklą atominėje elektrinėje, savo nuogąstavimus ir tyrimo ataskaitą apie reaktoriaus Hidra broką patiki ketvirtosios istorijos herojei – žurnalistei Luizai Rej, įsisukusiai į kvapą gniaužiantį detektyvinį trilerį.

   Daugiausia keblumų buvo su paskutinėmis dviem istorijomis. Ir ne tik dėl mano aukščiau paminėtų priežasčių, bet ir dėl keistos kalbos. Tiesa, pripratus prie jos, vėliau skaičiau gana smagiai. Savotiškame inkubatoriuje pagimdytos nemąstančios, beveik bejausmės būtybės kalba nevartodamos priešdėlių: siminimai, sitikimai, sikaltėlis, sitiktinai. Šioje istorijoje atskleidžiama žmogiškųjų vertybių ir nuopuolių mozaika. Tarp dėl turtų ir valdžios pamynusių žmogiškąsias vertybes žmonių, tarp žemesnio sluoksnio gyventojų patyčias ir pažeminimą organizuojančių menkystų išnyra Sonmė – klonė, visa savo esybe trokštanti mokytis, kad kuo daugiau sužinotų. „Turėtų būti tikras pragaras <…> turėti sąmonę, sukaustytą kūne, genomintame tarnauti“, – galvojo privilegijuotųjų klasės atstovas, žiūrėdamas į klonę. „Bet kodėl neturintys sąmonės privilegijuotieji jaučiasi kaip rojuje?“ – mąstė klonė žiūrėdama į jį. Skaitant šią istoriją kilo mintis, jog ji labai tiktų motyvaciją mokslui praradusiam jaunimui. Tik bijau, kad tą motyvaciją dar turintys nepaklaustų Sonmės žodžiais: „Kam tas pažinimas, <…> jeigu negaliu juo pasinaudodama pagerinti savo būties?

   Paskutinė istorija piešia po pasaulio pabaigos išlikusių žmonių gyvenimus: stabmeldžių papročius, buitį, tarpusavio santykius ir negailestingą kovą su barbarais. Į pasakojimą įtraukiama ir civilizacijos likučius išsaugojusi žmonių grupė, pirmųjų vadinama aiškiaregiais. Šioje istorijoje jaučiama didelė rašytojo baimė dėl niokojamos planetos, vis didėjančios ozono skylės, gamtinių išteklių švaistymo, klimato kaitos, karų, nesantaikos, išsigimimų, epidemijų ir kitų civilizacijos pūlinių.

   Tačiau net ir pasidavus „Debesų  atlaso“ autoriaus nerimui, neįmanoma nepastebėti, kaip rašytojas smaginasi žaisdamas žodžiais ir jų junginiais: žmogų pažadino stimulinas oro plūsme, diengalė teta, arktinę stadiją pasiekusi santuoka, blogžemė ir kt. O Zakaro Beilio istorijoje gausu ne tik primirštų tarmiškų žodžių, bet ir paties autoriaus naujadarų, kurie išsklaido debesis ir įneša daugiau šviesos.