Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Metodinės priemonės, Naujienos

„AUGU SKAITYDAMAS“

     Šiandien į mano akiratį pateko projekto „Augu skaitydamas“ virtualus kalendorius,augu skaitydamas pristatantis žymius mūsų šalies ir pasaulio vaikų  ir suaugusiųjų literatūros autorius, primenantis svarbius istorinius įvykius, siūlantis užduočių, rekomenduojantis knygų, klausiantis tavo nuomonės ar net prašantis patarimo.

     Pristatydama šį neįkainojamą kalendorių, paminėjau to paties pavadinimo projektą, kuris skatina vaikus pamėgti knygas, pateikia daug rekomendacijų to siekiantiems tėvams ir pedagogams. Tikrai verta pasižvalgyti po jo svetainę.

Paskelbta Biblioteka, Logopedams, Metodinės priemonės, Naujienos, Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos institutas, Specialistams ir tėvams

NAUJA KNYGA APIE VAIKŲ REABILITACIJĄ PO KOCHLEARINĖS IMPLANTACIJOS

     Pristatau Rusijos leidykloje «Национальное образование»  („Nacionalinis 1020452956švietimas“) išleistą knygą „Vaikai su kochleariniais implantais. Pilnavertis kurčių žmonių aplinkinio pasaulio ir kalbos suvokimas“ («Дети с кохлеарными имплантами. Полноценное восприятие окружающего мира и речи людей при глухоте»). Knygą kūrė didelis autorių kolektyvas, kurio branduolį sudarė Klaipėdos krašto specialiesiems pedagogams ir psichologams gerai pažįstami mokslininkai iš Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto, prieš dvejus metus Klaipėdos Litorinos mokykloje vedę praktinius seminarus: Jelena Baenskaja, Jelena Gončarova, Olga Kukuškina, Marija Chaidarpašyč, Ilja Kukuškin ir instituto vadovas Nikolai Malofejev. Pedagogams ir psichologams talkino ir daugiakanalės kochlearinės implantacijos (toliau – KI) pradininkas Rusijoje Georgij Tavartikladzė, otorinolaringologas ir surdologas Vigen Baškinian, pedagogė Albina Satajeva, sėkmingai pritaikiusi reabilitaciją po KI daugiau nei 200 vaikų.

     Pasak autorių, į knygą sudėta net 25 metų aukščiau minėto instituto ir Rusijos audiologijos ir klausos protezavimo mokslinio-praktinio centro bendradarbiavimo tarpdisciplininių tyrimų srityje praktika.

     Leidinys skiriamas visiems, kurie susiduria su KI: tėvams, surdopedagogams, medikams…

     Knyga unikali tuo, kad joje nuosekliai aprašomas „3P-reabilitacijos“ («ЗП-реабилитация») metodas. Jausmų institutu žmonių vadinamos įstaigos specialistai kartu su medikais atsisako tradicinės „klausos-kalbos reabilitacijos“, siūlydami naują metodą, pagrįstą pojūčiais, kurio metodologiniu pagrindu tapo:

  1. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, antrinių sutrikimų vystymosi socialinį pobūdį (L. Vygotskis).
  2. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, ankstyvojo afektinio sutrikimo vaidmenį (O. Nikolskaja, J. Baenskaja).
  3. Požiūris į vaikų, turinčių žymų ir labai žymų klausos sutrikimą, darbo pradžią, siekiant savaiminio suvokimo klausa ir spontaniško kalbos įsisavinimo po KI vystymosi (J. Gončarova, O. Kukuškina).

     „3P-reabilitacija“ nuo „klausos-kalbos reabilitacijos“ skiriasi savo tikslais, dalyvių sudėtimi, pagrindiniu principu, turiniu, metodais ir technologijomis, laiko riba, galutiniais rezultatais. Todėl knygos autoriai teigia, kad visų specialistų pripažintas teiginys, jog maksimaliai geri rezultatai bus pasiekti tik kuo anksčiau atlikus KI, įgauna kitą prasmę – kuo anksčiau bus implantuotas vaikutis, tuo mažiau teks „atkurti“ jo sensorinės raidos etapų, tad reabilitacijos metu mažylio perėjimas prie natūralaus vystymosi vyks žymiai lengviau.

Daugiau apie tai skaitykite Rusijos Švietimo akademijos Korekcinės pedagogikos instituto Almanache Nr. 30 „Kochlearinė implantacija. Kokia reabilitacija reikalinga vaikui po KI?“ («Кохлеарная имплантация. Какая реабилитация нужна ребенку после КИ?»).

Knygą galima įsigyti internetu.

 

Paskelbta Biblioteka, Literatūra, Metodinės priemonės, Rugsėjo 1-oji

LAIŠKAS MOKINIAMS

Mieli mokiniai, pažiūrėjusi į kalendorių supratau, kad pamiršote mokslo metų pabaigoje duotą pažadą – rašyti man apie vasaros atostogų malonumus, džiaugsmus ir kitus užsiėmimus. Žadėjote papasakoti ir apie skaitomas knygas.

– Ech, kas gi vasarą užsiima tokiais darbais, – sakysite atėję į pirmąsias lietuvių kalbos pamokas.

O gal vis dėlto pabandykime?! Kviečiu jus visus į konkursą. Išspręskite kryžiažodį apie mokykloje skaitytas pasakas. Jei kurio klausimo nežinosite, paieškokite atsakymų knygų lentynose. Pirmieji trys teisingai atlikę užduotį rugsėjo mėnesį bus apdovanoti!

Atsakymus siųskite man facebook asmenine žinute, kad kiti nenusirašinėtų 😉

Gražiausios pasakos  

Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„LIKĘ GYVI“

     Prisipažinsiu, kad antrąją rusų rašytojos Janos Vagner knygą, „VONGO EŽERO“ tęsinį, 20170409_203503ėmiau skaityti su baime, nes jos pavadinimas „Likę gyvi“ sufleravo, jog trimis automobiliais nuo epidemijos pabėgę ir prie Karelijos ežero prisiglaudę vienuolika bėglių nežada įprastos „ir gyveno jie ilgai ir laimingai“ pabaigos.

     Perskaičius pusę knygos, buvo apėmęs nusivylimas, nes viskas labai priminė pirmąją knygą – nuolatinė įtampa tarp moterų, dabartinės Seriožos žmonos Anos nepritapimas prie kitų trijų moterų, atsirandantys nesutarimai tarp vyrų, pastangos ištverti atšiaurią žiemą, nenuslūgstantis epidemijos šleifas ir kt. Šiek tiek intrigos įnešė naujų gyventojų pasirodymas kitame krante, tačiau jų padorumas ir net perdėtas gerumas tą nusivylimą dar padidino. Tačiau antrojoje knygos pusėje įvykiai, ypač išryškinę silpnuosius žmogaus bruožus, ėmė keistis nepaprastu greičiu: vyrus sutaikiusios muštynės, alkoholio terapija, santykių atšalimas neturint galimybės pabūti vieniems, kankinanti įtampa pavydint artimo žmogaus dėmesio, silpnumo akimirką padarytos klaidos ir nuolatinis laukimas, ar pasirodys iš kaimyninio namo kamino dūmai, privertė jaudintis, nerimauti ir patikėti, kad knygos pavadinimas buvo sugalvotas ne šiaip sau…

Paskelbta Biblioteka, Naujienos, Tai įdomu

„TAS NELEMTAS MANO KAKLAS IR KITOS MOTERŲ PROBLEMOS“

     Skaitydama populiarios amerikiečių eseistės Noros Ephron knygą „Tas nelemtas mano 20170217_111119kaklas ir kitos moterų problemos“, jaučiausi lyg vėl skaityčiau Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ ar Rūtos Vanagaitės „Bobų vasarą“. Visas šias knygas vienija humoras, saviironija ir nebijojimas būti netobula senstančia moterimi. Knyga skirta virš keturiasdešimt perkopusioms moterims. Anksčiau skaityti nerekomenduoju, nes daugelis situacijų, kuriose pažinau ir save, jaunesnėms gali pasirodyti visiškai nesąmoningos. Nesąmoningos tol, kol jos nesupras, kad jaunystė prabėgo negrįžtamai. Tiesa, dažnesni vizitai pas grožio specialistus padeda sustabdyti laiką, tačiau kiek tam reikia pastangų ir pinigų! Knygos herojės vonioje pūpso nenaudojamas brangaus jauninančio kremo buteliukas, nes jis yra begėdiškai brangus, kad būtų naudojamas pagal paskirtį. O spintoje nebėra nei vieno drabužio su iškirpte, nes reikia slėpti išdavikiškai amžių atskleidžiantį kaklą…

     Tačiau knygoje ne tik dūsaujama apie prabėgusius metus, joje gausu patarimų, kurie privertė mane juoktis balsu. Ar žinote kaip išsirinkti rankinę, kad ji niekada neišeitų iš mados? Pasirodo, reikia nusipirkti pigų plastikinį ryškių spalvų krepšį, kuris prie nieko niekada nederės, vadinasi, jis tiks visiems metų laikams, visokio amžiaus moteriai ir atsilaikys prieš visus mados pokyčius 😀 Iki keturiasdešimt penkerių dažiusi nagus tik pora kartų per metus, knygos herojė buvo priversta tuo užsiimti kas savaitę, o kiek laiko atima plaukų dažymas, ūselių ir antakių pešiojimas, žino kiekviena vyresnė moteris. Pasirodo, noras čiaudėti tuo metu, kai specialistė pešioja tavo antakius, nėra tik mano niekam tikusi keistenybė. Kutenanti nosis kamuoja ir N. Ephron heroję.

     Net moters panika dėl sparčiai silpstančio regėjimo sukelia juoką. Ir kaip nesukels, jei ji tampa priklausoma nuo akinių, kurie nuolat kažkur dingsta. Net šešeri nauji akiniai, išdėlioti visuose kambariuose matomiausiose vietose, kažkodėl ir vėl dingę…

     Iš pradžių atrodė, kad senti yra ne taip jau ir baisu, tačiau nemažą juoko dozę padovanojusi pirmoji knygos pusė, pabaigoje virto melancholiškais prisiminimais apie vaikystę, jaunystę ir išeinančius draugus. Esė rinkinio „Šiąnakt miegosiu prie sienos“ autorė vienišos senstančios moters portretą iki pat pabaigos piešia su ironija, humoru ir išmone, lyg norėdama sušvelninti neišvengiamus senatvės sunkumus. „Bobų vasarą“ pradėjau juoko iki ašarų bangomis, įpusėjus knygą atsirado nuobodulys, bet pabaiga vėl papirko humoru ir ironija. Senstančiu kaklu besiskundžianti herojė antroje knygos pusėje vis rimtėjo, grimzdo į melancholinius apmąstymus  ir savo pasakojimą baigė liūdnomis gaidomis apie senatvę bei skaudžius praradimus. Tai šiek tiek nuvylė mane, nes panašumas į G. Radvilavičiūtės ir R. Vanagaitės stilių buvo suteikęs viltį numesti pastaruoju metu vis augantį svorį, nes viename psichologiniame straipsnyje perskaičiau, kad 15 minučių juoko sudegina apie 50 kalorijų. Ech!.. 😀

Paskelbta Biblioteka, Naujienos

„MEDAUS MĖNUO“

     Iš keturių parsineštų skaityti knygų vakar pasirinkau Lauros Sintijos Černiauskaitės 20170217_111042_004romaną „Medaus mėnuo“, tikėdamasi jaukaus ir tingaus vakaro su lengvu moterišku romanu. Perskaičiusi 41 puslapį norėjau knygą padėti į šalį, tačiau suveikė tėvų įdiegta pamoka pabaigti viską, ką esu pradėjusi. Prisipažinsiu, skaičiau nelengvai, nors ir atsirado nuo minėto puslapio intriguojantis siužetas, ir laukta meilės linija, tačiau sudėtingas pagrindinės herojės Ados klaidžiojimas vaikystės, vienišos dabarties ir kažkur labai toli blykčiojančios ateities labirintais kėlė liūdesį, o kartais net ir nuobodulį.

     Knyga turėtų patikti tiems, kurie vis dar ieško atsakymo į klausimą „Ar egzistuoja Dievas“, taip pat tiems, kurie vis dar neapsisprendė, kuriuo gyvenimo keliu jiems pasukti, ir tiems, kuriems patinka narplioti psichologinius santykius. Mėgstančioms lengvą virpulį sukeliančius meilės romanus patariu neapsigauti, nes medaus kopinėjimas romane laukto saldumo neatneš. Tiesa, užvertusi paskutinį puslapį pasidžiaugiau, kad nepadėjau knygos į šalį…

Paskelbta Biblioteka, Literatūra

SUSITIKIMAS SU VAIKŲ SKAITYMO EKSPERTU KĘSTUČIU URBA

 

img_94861     Laimingo atsitiktinumo dėka šiandien patekau į Klaipėdos viešosios bibliotekos Vaikų skyriuje vykusį susitikimą-seminarą „Knygos ir paaugliai – pasaulyje ir Lietuvoje“, kurį vedė vaikų skaitymo ekspertas, humanitarinių mokslų daktaras Kęstutis Urba. Ką tik grįžęs iš 35-ojo pasaulinio IBBY kongreso, vykusio Naujojoje Zelandijoje, svečias pasidalijo įspūdžiais ne tik apie šį renginį, bet ir apie pačią šalį, jos gamtą, istorinius paminklus. Pristatė jis ir Naujosios Zelandijos švietimo ypatumus. Įdomu buvo sužinoti, kad mokiniai ten nuolat mokosi dešimt savaičių, po kurių dvi savaites ilsisi. Pailsėję vėl dešimčiai savaičių sėda į mokyklinius suolus. Ir taip visus metus. Kartą metuose jie turi mėnesio trukmės vasaros atostogas, kurios būna sausio mėnesį. Man ypač įdomu buvo išgirsti, kad šalyje bendraujama trimis valstybinėmis kalbomis: anglų, maorių ir gestų. Neliko nepaminėti ir garsieji maorių karo šokiai, kuriuos pati net du kartus mačiau Klaipėdos „Švyturio“ arenoje prieš rungtynes su mūsų šalies nacionaline krepšinio rinktine.

Beje, apie IBBY kongresą išgirdau ne pirmą kartą. Apie kas dvejus metus vykstantį vaikų literatūrai skirtą renginį pasakojo Šiaulių universiteto profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė. Tą kartą teko laimė pasiklausyti apie 2014 metais Meksikoje vykusį renginį, vaikų literatūros aktualijas, modernias šios šalies bibliotekas ir, žinoma, Meksikos įdomybes.

Šiandieniniame susitikime taip pat buvo pristatytos paauglių literatūros naujovės. Lektorius ypatingai prašė atkreipti vaikų dėmesį į Akvilinos Cicėnaitės knygą „Niujorko respublika“ apie besibaigiantį sovietinį gyvenimą vaiko akimis; berniukams skirtą Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“; Ilonos Ežerinytės apysaką „Sutikti eidą“ apie tarpiniame pasaulyje gyvenančius eidus, kuriuos galima užsisakyti internetu; specialiuosius pedagogus, tėvus, auginančius kitokius, pasak mūsų visuomenės, vaikus, turėtų sujaudinti  Lauros Varslauskaitės „Mano didelis mažas aš“; nepadėkite į šalį ir Unės Kaunaitės knygos „Laiškai Elzei“ apie emigracijos ir patyčių temas.

Vaikų literatūrologas dar kartą pasidžiaugė Gendručio Morkūno unikaliu palikimu, aptarė Kristinos Gudonytės gebėjimą kurti paaugliams taip mėgstamus sinkretinio žanro siužetus, apžvelgė Gintarės Adomaitytės, Renatos Šerelytės, Kazio Sajos, Vytautės Žilinskaitės, Vytauto Račicko kūrybą.

Neliko nepaminėti ir į naująsias lietuvių literatūros pagrindinio ugdymo bendrąsias programas įtraukti kūriniai. Nors pagal šias programas dirbu tik pirmą mėnesį, vieno garsiausių vaikų literatūros tyrinėtojų nusivylimas manęs, deja, nenustebino 😦