Paskelbta Daiktavardis, Metodinės priemonės, Morfologija, Naujienos

ATMINTUKAI

     Jau galvojau, kad skaitmeninių priemonių alternatyvos tema išsemta, tačiau šiandienatmintukai netikėtai kilo mintis tradicines daiktavardžių galūnių lenteles mokiniams pateikti popieriniuose atmintukuose. Vaikams paaiškinau, kad atmintukai išsaugo viską, kas žmogui svarbu. Juk internete informacija dažnai keičiasi, o atmintukai kantriai ir nesiskųsdami laiko mūsų sukauptus dokumentus, nuotraukas, žaidimus. Todėl savo mokiniams pasakiau turinti viltį, kad tai, ką šiandien sudėsime į mūsų naująją laikmeną, sukris ir į jų galveles. Nuskambėjęs vaikų juokas leido suprasti, kad pataikiau tiesiai į dešimtuką, nes išgirdę prašymą išmokti daiktavardžių skaičių galūnes, vaikai tikrai nebūtų taip džiūgavę. Penktokėlis Romukas pareiškęs, jog atmintukas yra tam, kad atsimintų, tuoj pat garsiai pasigailėjo, kad jo negalima įdėti į kompiuterį. Tad vaikui beliko sutikti su mano pasiūlymu visą jame esančią medžiagą sudėti į savo atmintį.

Daugiau apie skaitmeninių priemonių alternatyvas skaitykite: 

KAIP SUKURTI ALTERNATYVĄ SKAITMENINEI UGDYMO(SI) APLINKAI?
PIRMOJI PAMOKA ARBA „SKAITMENINĖ“ KLASĖ 🙂
POPULIARIEJI EMOCIJŲ VEIDELIAI PAMOKOJE
VAIKŲ, TURINČIŲ ELGESIO IR EMOCIJŲ SUTRIKIMŲ, VERTINIMO IR ĮSIVERTINIMO ĮRANKIAI
Dar kartą apie socialinę kampaniją „Mokykla 2.0“
Lietuvių kalbos galima mokytis įdomiai ir nesudėtingai

 

Paskelbta Būdvardis, Daiktavardis, Literatūra, Metodinės priemonės, Morfologija, Naujienos

PAKALBĖKIME APIE… NOSIS!

     Mokydama vaikus būdvardžių, dažniausiai pasitelkiu aprašymo metodą. Žmonių veidai – viena iš temų, padedanti mokyti vaikus vartoti kalboje būdvardžius, kaityti juos, derinti su daiktavardžiais.

     Pastebėjusi, kad Vytauto Račicko tekste „Riesta nosis“ vaikams sunku įsivaizduoti su meškerės kabliuku lyginamą mergaitės nosį, sukūriau šešėlių žaidimą, kurio metu mokiniai ne tik „matavo“ žaidimo herojams įvairias nosis, bet ir mokėsi jas pavadinti, palyginti su aplinkoje esančiais daiktais. Vaikų pastabumas nustebino: riesta nosis buvo panaši į klasės kampe stovinčio mano „budinčio“ skėčio kotą, smaila nosis buvo lyginama su Vyčio kardu, nepraslydo pro akis ir už lango esantis sniego kalnelis, patekęs į bukos nosies apibūdinimo lentelę 😀 Vėliau kiekvienas galėjo nusipiešti savo veido profilį ir sužinoti, koks apibūdinimas tinka jo nosiai.

     Matydama vaikų susidomėjimą, ištraukiau jau užmirštą žaidimą „Pakvaišusi  šeimynėlė“, leidusį sukurti įvairių nuotaikų personažus ir juos kartu su klasės draugais aprašyti. O namuose mokiniams pasiūliau aprašyti žurnaluose rastų nuotraukų herojus. Šiuos aprašymus galima papildyti klausimais apie žmonių charakterius, pasiūlyti atspėti, kuo užsiima nuotraukos veikėjas, sugalvoti jam vardą, nustatyti amžių, aptarti pomėgius ir pan.

     Šis trumpas pamokos aprašymas iliustruoja mano šių mokslo metų bandymą suderinti skaitomą tekstą su gramatika ir kalbos ugdymu. Ir anksčiau teksto suvokimo užduotis papildydavau gramatinėmis ar kalbos ugdymo užduotimis, tokiu pat principu vadovavausi rengdama vadovėlį „Sintaksė ir skyryba“, kartu su kolegėmis kurdama lietuvių kalbos mokymo priemonių komplektą 8 klasei, tačiau tai būdavo fragmentiški bandymai. Šiais metais kiekvienas literatūros kūrinys nepastebimai įsilieja į gramatikos ir sintaksės temas, o su tekstu susijusios užduotys, žaidimai, kuriamos situacijos, problemų sprendimai ne tik suteikia galimybę išsamiau išnagrinėti kūrinį, bet ir padeda ugdyti kritinį vaikų mąstymą.

Paskelbta Būdvardis, Daiktavardis, Literatūra, Metodinės priemonės, Morfologija, Naujienos, Prieveiksmis, Sintaksė ir skyryba, Skaitvardis, Vientisinis sakinys, Žodžių daryba, Žodžių junginys, Įvairūs

PASAKA APIE KELIONĘ Į AUKŠTESNĘ KLASĘ

     Ketvirtį amžiaus atidavus sutrikusios klausos vaikams sužinoti, kad reikės mokyti pelėdagirdinčiųjų klasę – nemenkas išbandymas. O klasę vaikų, turinčių elgesio, emocijų, dėmesio sutrikimų – jau ir iššūkis. Su tokiomis mintimis sutikau 2016 m. vasarą, atnešusią ne tik daug nerimo, bet ir didžiulį įkvėpimą, virtusį eiliuota mokymo priemone „Pasaka apie kelionę į aukštesnę klasę“.

     Dirbdama nedidelėje kurčius ir neprigirdinčius vaikus ugdančioje mokykloje turėjau privilegiją matyti juos nuo pat parengiamosios klasės, stebėti, kaip jie auga, iš pradinių klasių mokytojų sužinoti viską apie jų žinias, pomėgius, charakterio bruožus ir kitus svarbius dalykus. Tačiau naująją penktą klasę sudarė iš įvairių ugdymo įstaigų susirinkę vaikai, apie kuriuos galėjau pasiskaityti tik Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadose ir rekomendacijose, kurios sufleravo, kad tai, kas tiko klausos negalią turintiems vaikams, naujokams visiškai netiks.

     Norėdama sužinoti, su kokiu žinių ir gebėjimų bagažu atvyksta mano naujieji mokiniai, pradėjau mintyse dėlioti šaunios trijulės – Romo, Urtės ir Austėjos kelionę į aukštesnę klasę. Dirbdami su šia pasaka, mes visi kartu pasitikrinome pradinėse klasėse įgytas žinias ir gebėjimus, o vaikų reakcija į keturiolika pasakoje esančių užduočių atskleidė ir jų silpnybes bei stiprybes, parodė, kas jiems tinka, ko ateityje reikėtų vengti, leido suprasti, kaip ir kam pritaikyti atnaujintą lietuvių kalbos pagrindinio ugdymo bendrąją programą, kokius metodus ir darbo būdus parinkti pamokoms. 

     Pasakos posmeliuose slepiasi ne tik lietuvių kalbos užduotys, ji atlieka ir auklėjamąjį vaidmenį, skiepija vertybes, o po šį savaitgalį vykusių Pasakų terapijos mokymų, galiu sakyti, kad turi ir terapinį poveikį. 24–36 puslapyje rasite teksto suvokimo užduočių, kuriomis galėsite papildyti pamoką arba pasiūlyti vaikams jas atlikti namuose.

     Kas sugulė į šį darbą, pabandžiau sudėti į skaidres, tačiau kilus klausimams, neaiškumams ar abejonėms, visada esu pasirengusi atsakyti, paaiškinti ir padėti, nes tikrovėje jau susidūriau su tokiomis situacijomis, kada žmonės nelabai supranta, ko iš jų nori užduoties autorius. Kadangi mintyse dėlioju antros pasakos siužetą, priimsiu ir kritiką, padėsiančią sukurti geresnę mokymo priemonę. 

APIE PASAKĄ

     Nors pasaka buvo kurta konkrečių sutrikimų turintiems vaikams, tačiau ją siūlau ir normalios raidos pradinių klasių mokinukams, mėgstantiems netradicines užduotis, norintiems pagilinti turimas žinias. Šiaulių universiteto profesorė, 8 klasės lietuvių kalbos vadovėlio bendraautorė Giedrė Čepaitienė prieš keletą metų mums sakė, kad vaikui nėra nieko nuobodesnio už žodį kartojimas. Ypač, pabrėžė ji, gabiems vaikams,  sėkmingai įveikusiems temą ar kursą, kurį mokytoja kažkodėl vėl siūlo pakartoti. Juk daug įdomiau eiti ten, kur dar nesi buvęs, todėl ši pasaka galėtų būti puiki žinių įtvirtinimo priemonė, nieko bendra neturinti su tuo nuobodžiuoju žodžiu 🙂 Su pasakos herojais galima keliauti ir pamokų metu, ir neformaliojo ugdymo užsiėmimuose, ir individualiose pratybose. Juk turėtų būti visai smagu kartu su Romu, Urte ir Austėja sužinoti, kad tikrai esi vertas aukštesnės klasės mokinio vardo!

PASAKA APIE KELIONĘ Į AUKŠTESNĘ KLASĘ

Paskelbta Literatūra, Metodinės priemonės, Morfologija, Naujienos, Pamokų planai, priemonės ir idėjos

BYLA NR. 1 ARBA SAKMĖS „JŪRATĖ IR KASTYTIS“ BEI PASAKOS „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“ APIBENDRINIMAS

     Detektyvinę temą savo pamokose naudoju jau seniai. Tačiau tik šiais metais oficialiai įteisinome slaptųjų agentų klubą, veikiantį už lietuvių kalbos kabineto durų. Kam viso to reikėjo? Žinoma, kad vaikams, kuriems pats neįdomiausias pamokos momentas prasideda tada, kai mokytojas paprašo atsakyti į klausimus. Pabandykite pasiūlyti vaikams išsiaiškinti, ištirti ir pateikti įrodymus pamokoje nagrinėjamu klausimu. Patikėkite, tai tikrai efektinga! Iš pradžių mano mokiniai į tokius pasiūlymus žiūrėjo kreivai, nes nesuprato, kam to reikia, tačiau pradėjus jų tyrimo rezultatus pritaikyti praktikoje, pajuto, kad būti detektyvais gana įdomu.

     Tačiau tik ne šiandien, kai susieję savo įtarimus su šiandienine situacija Lietuvoje, suvokėme, jog Žilviną išdavusios Drebulės likimas panašus į Matuko tragediją. Beje, mano mokiniai apie ją nebuvo girdėję ir labai nustebo, kad prieš vykstant į netradicinėje erdvėje vyksiančią pamoką, paprašiau jų pasidomėti apie tai.

     Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. Lietingą spalio 11 rytą devintokai išvyko į Palangą. Važiavo jie turėdami labai rimtą užduotį – ištirti pirmąją savo bylą. Tam reikėjo apsilankyti net dviejų nusikaltimų vietoje, išsiaiškinti Jūratės ir Žilvino nužudimo motyvus, įvardinti nusikaltimo vykdytojus ir išsiaiškinti, ar buvo jie nubausti. Palanga jaunuosius agentus pasitiko ne tik lietumi. Lyg kažką nujausdami, miesto gyventojai ir svečiai (jei jų dar yra), nekėlė kojos iš namų, todėl Basanavičiaus gatve ėjome tik mes – bylos tyrėjai.

     Pirmoji buvo apžiūrėta Jūratės ir Kastyčio skulptūra. Vasarą ją plaunantis fontano vanduo buvo išleistas, taip suteikdamas agentams progą kuo atidžiau viską ištirti. Tyrimas ilgai neužtruko ir į jūrų valdovės gyvybę pasikėsinęs asmuo buvo nustatytas. Apkaltinę Perkūną Jūratės nužudimu, jo bausmės klausimą vaikai iš karto atmetė – juk Dievas pats mus teisia ir baudžia, o ne mes jį. Tačiau pateikus keletą užuominų apie mylėtos deivės praradimą, devintokai suprato, kad Perkūnas pats sau įvykdė bausmės nuosprendį.

     Gintaro muziejuje mokiniams reikėjo rasti įrodymų apie gintaro kilmę. Šalia mokslinio teksto jie rado ne tik skaitytą sakmę, bet ir mitą apie Dzeuso nubaustą dievaitį Fajetoną, kurio motinos ir seserų ašaros virto gintarais. Vis dėlto vaikai pasirinko mokslinį paaiškinimą, nes muziejaus ekspozicija nepaliko jokių abejonių.  

     Suradę Eglės ir žalčio skulptūrą, slaptieji agentai ėmėsi antrosios bylos dalies. Aptardami Žilvino mirties priežastį mokiniai teisingai suprato, kad jis gyvybę prarado dėl savo kitoniškumo. Tai leido į pamoką įtraukti patyčių temą. Vaikams pasidarė nejauku suvokus, kad ir jų tarpe kitoniškumas ne visada yra privalumas.

     Tačiau sunkiausia buvo išaiškinti žmogžudystės kaltininkus, kadangi pasakos pabaigoje yra atvirai apkaltinama ir prakeikiama mažoji Drebulė. Atrodo, tuo bylą galėjome ir užbaigti, tačiau kalbėdami apie aukščiau minėto vaiko tragediją, supratome, jog maža mergytė buvo nekalta. Pasakos analizavimo metu mokiniams reikėjo išsiaiškinti Drebulės amžių. Remdamiesi tekstu ir vaikų skaičiumi šeimoje, devintokai tvirtai nusprendė, kad jauniausiam Eglės vaikui tėvo žūties išvakarėse buvo ketveri. Tiek pat buvo žiauriai nukankintam Matukui. Mažojo berniuko istorija pakreipė mano mokinių mintis kita linkme. Jie suprato, kad Eglės brolių išgąsdintas vaikas buvo apkaltintas be kaltės, todėl šiandien, ieškodami Palangos parke Eglės bei jos medžiais paverstų vaikų ir radę silpnutę, virpančią iš baimės ir nerandančią paguodos drebulėlę, mokiniai suvokė mūsų šalyje vykstančių nusikaltimų prieš vaikus beprasmiškumą ir baisumą.

„JŪRATĖ IR KASTYTIS“, „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“

Paskelbta Būdvardis, Logopedams, Metodinės priemonės, Naujienos, Žodžių daryba, Įvairūs

ŽAIDIMAS BE PABAIGOS  

     Neatsimenu, kada ir kodėl pradėjau rinkti Vilkyškių Juodojo katino produkcijos kamštelius. Gal paprasčiausiai buvo gaila išmesti tokius didelius spalvotus ir tvirtus dangtelius? Susikaupus nedidelei dangtelių krūvelei, kilo mintis pagaminti vaikams, turintiems įvairiapusių raidos sutrikimų, žaidimą, padėsiantį išmokti gyvūnų ir paukščių pavadinimus. Iš pradžių galvojau pagaminti naminių gyvūnų ir paukščių loto, tačiau užsukus į paveikslėlių biblioteką https://www.123rf.com, prasidėjo visos mūsų planetos gyvūnijos kolekcijos kaupimas. Ir čia susidūriau su problema – kamštelių skaičius smarkiai atsiliko nuo sparčiai didėjančio faunos atstovų kiekio. Teko kreiptis į mokyklos bendruomenę. Visus metus klasėje ir mokytojų kambaryje kabantis skelbimas su prašymu neišmesti minėtos produkcijos kamštelių davė rezultatų ir metų pabaigoje savo kolegėms pristačiau žaidimą, kurį mintyse pavadinau be pabaigos,  nes jo turinys priklausys nuo kamštelių skaičiaus.

Šiuo metu siūlau keturis žaidimo variantus, tačiau esu įsitikinusi, kad kitais mokslo metais galėsiu pridėti dar du, nes mintyse kirba noras papildyti turimas gyvūnų korteles jų augintinių paveikslėliais. Naudinga būtų turėti ir tos paties rūšies gyvūnijos atstovų porinių, tačiau vizualiai skirtingų paveikslėlių, kad vaikams nesusiformuotų vienas vaizdinys, galintis suklaidinti juos. Juk gamtoje sutinkame margaspalvį ir neaiškios blankios spalvos drugelį, didelį pūkuotą ir beplaukį katiną, rudą ir juodą mešką, ryškiomis plunksnomis besipuikuojantį antiną ir šalia  kukliai besiglaudžiančią rudą antelę…

Žaidimas „Gyvūnai“

Šį žaidimą galima papildyti interaktyviu žaidimu „Gyvūnai“ , padedančiu įtvirtinti priesaginės žodžių darybos taisykles, supažindinančiu su laukiniais ir naminiais gyvūnais, jų kūnus dengiančiu kailiu, oda ir kt. audiniais. 

Kadangi piešti nemoku, paveikslėlius „pasiskolinau“ iš aukščiau minėtos paveikslėlių bibliotekos, todėl šis žaidimas gali būti naudojamas tik asmeniniais tikslais namuose, klasėje, darželio grupėje, logopedo, specialiojo pedagogo kabinete.

Paskelbta Idėjos kalendorinėms šventėms, Kalėdos ir Naujieji metai, Literatūra, Morfologija, Naujienos, Rugsėjo 1-oji, Sintaksė ir skyryba, Vadovavimas klasei

ĮTRAUKIANTYS STENDAI

   Pagaliau atsirado laisvo laiko papasakoti apie klasės stendus, kurie gana dažnai tampa mokytojo vizitine kortele. Kadangi gamta neapdovanojo manes gebėjimu piešti, tenka verstis per galvą, kad klasės sienos būtų įdomios, naudingos ir informatyvios. Kažkuriame reportaže rašiau, kad mėgstu „gyvus“, įtraukiančius stendus, kurie sudomintų mokinius, kviestų prieiti ir atlikti kokias nors užduotis arba paaiškintų taisyklę, padėtų išsikapstyti iš kalbos ar literatūros labirintų. Taip mano klasėje atsirado stendai su dėžutėmis, iš kurių mokiniai gali pasiimti reikiamą sinonimą, išspręsti muzikinę epigramą, atlikti adventines užduotis.

Muzikinio stendo tekstas

   Kalbos pažinimui sukūriau spalvingą stendą, kuriame kabantys apskritimai vaizdžiai demonstruoja vientisinio ir sudėtinio sakinio sandarą; jaunajai kartai neįprasto telefono ragelis moko nustatyti veiksmažodžių asmenuotes; spalvingas ratas primena, kiek mes turime lietuvių kalbos dalių ir kokias šiuo metu mokomės.

Asmenuočių telefonas

   Rudenį stende atsiranda Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis, kurį mes su vaikais vadiname mažąja enciklopedija, nes į jį ką tik mokyklą baigę mano auklėtiniai per literatūros pamokas sudėjo pačią svarbiausią informaciją, apibūdinančią visus penkis mūsų krašto regionus, išskiriančią jų skirtumus, pabrėžiančią kiekvieno jų savitumą.

     2017 metais stendų kolekciją papildė devintokų stendas, skirtas graikų dievų atsiradimo mitui (NAUJA!).    

     Klasės stendas taip pat pas mus kitoks. Prieš dvejus metus jame kabėjo pačių vaikų sukurti maži autoportretai ir neįprastas klasės draugas – Moksladraugis. Šiais mokslo metais vaikai buvo pamaloninti jų mėgstamo socialinio tinklapio facebook imitacija. O šalia jo puikuojasi ratas su rodykle, padedantis slopinti kilusius konfliktus, nesutarimus ar pykčio proveržius.

   Rudeniui, mokslo metų pradžiai idėjų ieškokite: RUDENS LAIŠKAI ir KLASĖS PUOŠIMO IDĖJOS RUGSĖJO 1 ŠVENTEI.

   Rugsėjo pirmąją į mano klasę įžengs nauji penktokėliai, todėl labai norisi sutikti juos išskirtinai papuoštomis sienomis. Būčiau dėkinga, sulaukusi iš jūsų, mieli skaitytojai, neįprastų idėjų ir dar nematytų stendų pavyzdžių. Gerai žinau, kad jūsų kūrybingumui nėra ribų, todėl kviečiu dalintis savo sėkmingais, mokinius sužavėjusiais darbais.  

Paskelbta Daiktavardis, Metodinės priemonės, Morfologija, Naujienos

KAIP PAAIŠKINTI MOKINIAMS, KAS YRA VIENASKAITINIAI IR DAUGISKAITINIAI DAIKTAVARDŽIAI?

     Dirbdama su klausos negalią turinčiais penktokėliais, patekau į sudėtingą situaciją – niekaip negalėjau paaiškinti vaikams, kad yra grupė daiktavardžių, neturinčių vienaskaitos arba daugiskaitos. Išbandžiau seną, gerai patikrintą metodą, demonstruodama, kad su viena žirklių puse neįmanoma kirpti, perplėšus per pusę kelnes, nesmagu bus pasirodyti draugams, ieškojome Lietuvos žemėlapyje antro miesto, turinčio tokį pat pavadinimą kaip mūsų uostamiestis, bet šiemetiniams penktokams tai nepadėjo.

     Šiandien į klasę atsinešiau tai, ką radau savo virtuvėje: medų, miltus, druską, cukrų, prigriebiau ir saldainių maišelį, įsimečiau vandens buteliuką. Žadėjau atsinešti ir aliejaus bei grietinės, bet nusprendžiau pakeisti juos gestais. Pamoką pradėjau pasiūlymu suskaičiuoti saldainius. Ant stalo buvo ir vienas, ir keturi, ir vienuolika saldainių. Visi kartu nusprendėme, kad skaičiuoti buvo lengva. Tada vaikų paprašiau suskaičiuoti miltus. Didelės penktokėlių akys dar padidėjo pamačiusios mano prašymą. Mažieji bandė skaičiuoti miltus, vėliau cukrų, druską, beje, prieš tai viską paragavę, tačiau suskaičiuoti nepavyko. Mediniais pagaliukais pakabinę medaus visi nusprendė, kad nepatiko, o po to pasakė, kad ir skaičiuoti nesisekė. Po to sekė vandens skaičiavimas. Vienas gudruolis pradėjo lašinti į delną lašiukus, tačiau tuoj buvo sustabdytas, pasakius, kad taip skaičiuoti negalima. Pamačiusi nustebusius vaikų veidus, nusivedžiau juos prie kriauklės ir parodžiau, kuo skiriasi iš čiaupo kapsintys lašai nuo stiklinaitėje esančio vandens.

     Pamokos pabaigoje mokiniai vieningai nusprendė, kad vienaskaitinių ir daugiskaitinių daiktavardžių suskaičiuoti neįmanoma. Dar kartą perskaičiavę saldainius, pasidalino juos ir smagiai suvalgė. Antradienį pasikviesiu išdykėles pelytes ir kartu patikrinsime, kaip suprato, nors yra labai neramu, nes jau išbandžiau viską, ką galėjau. O jei ir vėl reikės pradėti viską iš pradžių? Mieli kolegos, kaip jūs aiškinate šia temą? Suprantu, kad girdintiems vaikams lengviau ją suvokti, bet gal jūs turite kokių nors stebuklingų metodų, padedančių suprasti daiktavardžių kaitymo skaičiais vingrybes? Būčiau labai dėkinga, jei pasidalintumėte savo idėjomis.