Detektyvinę temą savo pamokose naudoju jau seniai. Tačiau tik šiais metais oficialiai įteisinome slaptųjų agentų klubą, veikiantį už lietuvių kalbos kabineto durų. Kam viso to reikėjo? Žinoma, kad vaikams, kuriems pats neįdomiausias pamokos momentas prasideda tada, kai mokytojas paprašo atsakyti į klausimus. Pabandykite pasiūlyti vaikams išsiaiškinti, ištirti ir pateikti įrodymus pamokoje nagrinėjamu klausimu. Patikėkite, tai tikrai efektinga! Iš pradžių mano mokiniai į tokius pasiūlymus žiūrėjo kreivai, nes nesuprato, kam to reikia, tačiau pradėjus jų tyrimo rezultatus pritaikyti praktikoje, pajuto, kad būti detektyvais gana įdomu.
Tačiau tik ne šiandien, kai susieję savo įtarimus su šiandienine situacija Lietuvoje, suvokėme, jog Žilviną išdavusios Drebulės likimas panašus į Matuko tragediją. Beje, mano mokiniai apie ją nebuvo girdėję ir labai nustebo, kad prieš vykstant į netradicinėje erdvėje vyksiančią pamoką, paprašiau jų pasidomėti apie tai.
Tačiau pradėkime viską nuo pradžių. Lietingą spalio 11 rytą devintokai išvyko į Palangą. Važiavo jie turėdami labai rimtą užduotį – ištirti pirmąją savo bylą. Tam reikėjo apsilankyti net dviejų nusikaltimų vietoje, išsiaiškinti Jūratės ir Žilvino nužudimo motyvus, įvardinti nusikaltimo vykdytojus ir išsiaiškinti, ar buvo jie nubausti. Palanga jaunuosius agentus pasitiko ne tik lietumi. Lyg kažką nujausdami, miesto gyventojai ir svečiai (jei jų dar yra), nekėlė kojos iš namų, todėl Basanavičiaus gatve ėjome tik mes – bylos tyrėjai.
Pirmoji buvo apžiūrėta Jūratės ir Kastyčio skulptūra. Vasarą ją plaunantis fontano vanduo buvo išleistas, taip suteikdamas agentams progą kuo atidžiau viską ištirti. Tyrimas ilgai neužtruko ir į jūrų valdovės gyvybę pasikėsinęs asmuo buvo nustatytas. Apkaltinę Perkūną Jūratės nužudimu, jo bausmės klausimą vaikai iš karto atmetė – juk Dievas pats mus teisia ir baudžia, o ne mes jį. Tačiau pateikus keletą užuominų apie mylėtos deivės praradimą, devintokai suprato, kad Perkūnas pats sau įvykdė bausmės nuosprendį.
Gintaro muziejuje mokiniams reikėjo rasti įrodymų apie gintaro kilmę. Šalia mokslinio teksto jie rado ne tik skaitytą sakmę, bet ir mitą apie Dzeuso nubaustą dievaitį Fajetoną, kurio motinos ir seserų ašaros virto gintarais. Vis dėlto vaikai pasirinko mokslinį paaiškinimą, nes muziejaus ekspozicija nepaliko jokių abejonių.
Suradę Eglės ir žalčio skulptūrą, slaptieji agentai ėmėsi antrosios bylos dalies. Aptardami Žilvino mirties priežastį mokiniai teisingai suprato, kad jis gyvybę prarado dėl savo kitoniškumo. Tai leido į pamoką įtraukti patyčių temą. Vaikams pasidarė nejauku suvokus, kad ir jų tarpe kitoniškumas ne visada yra privalumas.
Tačiau sunkiausia buvo išaiškinti žmogžudystės kaltininkus, kadangi pasakos pabaigoje yra atvirai apkaltinama ir prakeikiama mažoji Drebulė. Atrodo, tuo bylą galėjome ir užbaigti, tačiau kalbėdami apie aukščiau minėto vaiko tragediją, supratome, jog maža mergytė buvo nekalta. Pasakos analizavimo metu mokiniams reikėjo išsiaiškinti Drebulės amžių. Remdamiesi tekstu ir vaikų skaičiumi šeimoje, devintokai tvirtai nusprendė, kad jauniausiam Eglės vaikui tėvo žūties išvakarėse buvo ketveri. Tiek pat buvo žiauriai nukankintam Matukui. Mažojo berniuko istorija pakreipė mano mokinių mintis kita linkme. Jie suprato, kad Eglės brolių išgąsdintas vaikas buvo apkaltintas be kaltės, todėl šiandien, ieškodami Palangos parke Eglės bei jos medžiais paverstų vaikų ir radę silpnutę, virpančią iš baimės ir nerandančią paguodos drebulėlę, mokiniai suvokė mūsų šalyje vykstančių nusikaltimų prieš vaikus beprasmiškumą ir baisumą.
„JŪRATĖ IR KASTYTIS“, „EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ“
Daugiau įrašų panašia tema:
korsigita 